Tikriausiai nesutiksime žmogaus kuris per savo gyvenimą nepatyrė psichologinio (gr. psyché – siela) dvasinio skausmo ar kančios. Skausmą patiria net vaikai, kartais netgi labai didelį. Kiekvieno mūsų asmeninė patirtis ir kelias per kančią unikalus. Tačiau tarp mūsų visų žmogiškosios patirties yra begalės bendrų dalykų. Kodėl yra svarbu suprasti, kad tokia patirtis yra bendra? Nes toks supratimas atveria galimybes geriau suprasti, užjausti, padėti ir susikalbėti.

Kančia turi savo eigą ir dinamiką. Tačiau kančios prasmės ir paaiškinimų ieškojimas dažniausiai kenčiančiam žmogui sukelia atstūmimą ir neatneša palengvėjimo. Žmogus tik dar labiau užsidaro savo viduje. Netgi radus ir supratus priežastį skausmas nedingsta. Ilgą laiką vienas kentėdamas žmogus atsiduria savo vidiniame įkalinime, tarsi grimzta vis gilyn. Atsiranda jausmas, kad pasaulis sukasi be jo. Iš tokio liūno išlipti vienam dažnai neužtenka jėgų. Daugelis teigia, kad pats sunkiausiais išbandymas yra vienatvė, ypač dvasinė. Žmogus yra sociali būtybė, mums įgimtas poreikis bendrauti, dalintis, dovanoti ir priimti. Įklimpęs į savo skausmą žmogus nebeturi galimybės pasidalinti savo išgyvenimais. Tokiais atvejais būtina ieškoti pagalbos ir ją priimti. Kartais ieškant pagalbos galimi atmetimai, nesupratimai, atstūmimai, tačiau verta prisiminti, kad pagalbos ieškoti būtina ir tik ieškant ją galima rasti.

Panašu kad psichologinis skausmas ir kančia tarsi dalis mūsų, su kuria turim išmokti išbūti. Tačiau visiškai nebūtina šį kelią eiti vieniems.